Kas bendro tarp Visual Practice ir Navy Seals mokymų?

There’s a part of Navy SEAL training called “drown-proofing” where they bind your hands behind your back, tie your feet together, and dump you into a 9-foot-deep pool. Your job is to survive for five minutes.

Like most of SEAL training, the vast majority of cadets who attempt drown-proofing fail. But some people make it. And they do so because they understand two counterintuitive lessons.

The first lesson of drown-proofing is paradoxical: the more you struggle to keep your head above water, the more likely you are to sink.

The trick to drown-proofing is to actually let yourself sink to the bottom of the pool. From there, you lightly push yourself off the pool floor and let your momentum carry you back to the surface. Once there, you can grab a quick breath of air and start the whole process over again.

Strangely, surviving drown-proofing requires no superhuman strength or endurance. It doesn’t even require that you know how to swim. On the contrary, it requires the ability to not swim. Instead of resisting the physics that would normally kill you, you must surrender to them and use them to save your own life.

The second lesson of drown-proofing is a bit more obvious, but also paradoxical: the more you panic, the more oxygen you will burn and the more likely you are to fall unconscious and drown.

Iš Mark Manson blog'o

---

Kažkoks panašus jausmas buvo apėmęs ir Visual Practice mokymų su Kelvy Bird ir Alfredo Carlo metu. Bet apie viską nuo pradžių...

Kiekvienas geras savo dalyko meistras nenustoja mokytis. Tad ir aš, pajautusi, kad vis daugiau mokau žmones vizualinių dalykų, pati mokausi vis mažiau, sunerimau. O juk norisi priklausyti elitiniam jūros ruonių būriui.

Žinodama, jog šią vasarą prisidėsiu prie tarptautinės vizualinių praktikų konferencijos EuViz 2018 Danijoje organizavimo (apie ją kitame įraše), ilgai nelaukusi parašiau Kelvy apie norą prisijungti prie jos renkamos grupės.

Kelvy Bird is an internationally recognized graphic facilitator, supporting groups by translating content and dynamics into visual formats that aid with reflection and decision-making. As co-founder of the Presencing Institute, Kelvy has helped shape many of the online and global community offerings, most recently the edX course u.lab: Leading From the Emerging Future, for which she provides extensive visual material. In 2016, she co-edited the anthology: Drawn Together through Visual Practice, and in 2018 released Generative Scribing: A Social Art of the 21st Century.

Alfredo Carlo is a designer of collaborative processes and is a graphic facilitator. He’s the founding partner of Housatonic Design Network and, since 2011, a partner of Matter Group. Together these networks deliver graphic facilitation and collaborative sessions to navigate complexity. Alfredo is also a member of The Value Web, a not-for-profit organisation made of international facilitators and designers, which helps large and medium-scale institutions all over the world in their processes of research for systemic and complex problem-solving.

Labai džiugino pats pasiruošimas – su kiekvienu dalyviu Kelvy turėjo bent po 30 min. pokalbį apie tai, kur šiuo metu gyvename esame, kokie mes, ko tikimės iš mokymų, kur labiausiai norėtume pasitempti. Mokymosi erdvė buvo kuriama mums net nesusitikus...

Abu mokymų fasilitatoriai artimai susiję su Presencing Institute ir Theory U, tad 3 dienų mokymosi kelionė buvo „užmauta“ ant šios teorijos stuburo: pirmoji diena buvo skirta proto atvėrimui (open mind), antroji – širdies atvėrimui (open heart), trečioji – valiai ir veiksmui (open will).

Pirmoji diena prasidėjo rate. Pasikalbėję apie tai, kaip matome save, savo stiprybes ir silpnybes, priėjome bendros minties, kad dauguma atvejų mūsų didžiausia stiprybė yra ir didžiausia silpnybė!

Daugiausia tokio net vaikiško džiaugsmo teikė didžiuliai rudo popieriaus lapai, ant kurių piešėme. Tas rudas atspalvis (versus baltas popierius) tarsi kuždėjo apie galimybę klysti, persigalvoti, būti netobulu. Taip pat ir piešimo/fiksavimo tikslas – viskas, ką darėme, darėme dėl savęs, nebuvo klientų, kuriems visuomet norisi padaryti kaip įmanoma geriau ir gražiau, net vieni kitų darbų nekomentuodavom, kol kuris nors nepaprašydavo. Laisvė daryti didelius mostus, klysti (kartais net specialiai), daryti nesistengiant, jog atrodytų dailiai.

Antrąją dieną skyrėme širdžiai ir jausmams. Kaip klausytis skirtingais lygiais? Kaip fiksuoti ir fasilituoti skirtingais lygiais? Kaip empatiškai girdėti kitą žmogų? Atvėrus širdį, jausmas panašus į skendimą – kuomet visko tiek daug, jog tuoj tuoj pradės trūkti oro. Tačiau supranti, kad nėra kito varianto, kaip pasitikėti tuo, kas vyksta, ir leistis gilyn. Kelvy ir Alfredo sugebėjo grupę nusivesti labai giliai... Mums reikėjo pasitikėti, jog galų gale pasieksime dugną ir pavyks nuo jo atsispirti bei vėl įkvėpti oro.

Dieną užbaigėme fishbowl dialogue – kalbėjome apie pasirinkimą (choice) iš pačių įvairiausių pusių, o kai nekalbėdavom, fiksuodavome, ką kalba kiti. Nepakartojama kolektyvinė patirtis, sukurta itin margos grupės – amžiaus, kultūrų, patirties prasme.

Šią dieną ir pati gamta mus apdovanojo – vakarą užbaigėme storytelling‘u pajūryje stebėdami mėnulio užtemimą, kuris Rungsted Kyst miestelyje matėsi puikiai! Gamta šelmiškai šypsojosi ir tarsi kuždėjo – jau jau, jau iš tamsos einame į šviesą.

Natūralu, kad trečiąją dieną visi jautėmės šiek tiek lengvesni, šiek tiek šviesesni ir labiau pasiruošę įdarbinti savo valią ir dėlioti ateities vizijas. Modeliavimo etapo metu rytą pradėjome guided journaling‘u – dviejų dienų išsiplėtimą pradėjome siaurinti. Išsirinkę kertinius žodžius vėl grįžome prie didžiųjų lapų ir radę loginį ryšį tarp savo žodžių išpiešėme bendrą paveikslą. Šiame etape buvo labai naudinga gauti savo kolegų įžvalgas – ką jie mato žiūrėdami į piešinį, ar tai, kas buvo mano galvoje, akivaizdu ir jiems?

Mano kelionėje akivaizdu meilės, kaip pagrindo bet kokiam veiksmui, ir žmonių bei santykių temos, kurios leidžia ne tik mąstyti, bet ir veikti globaliai (visai simboliškai surezonavo ir faktas, jog dar metus lieku Europos vizualinių praktikų bendruomenės pagrindinėje komandoje).

Po bendrų pietų liko tik atsisveikinti. Netikėčiausia buvo tai daryti savo kalba. Garsiai juokiausi rate, nes nesugebėjau suregzti sakinio lietuviškai - per tris dienas lengva pamiršti verbalinę kalbą! Tuo tarpu mūsų piešiniai, kad ir kokie kartais abstraktūs, yra suprantami bet kokių kultūrų ar rasių žmonių.

Tad ką aš išsinešu? (Ir ča įvertinant, jog „virškinimo“ procesas vis dar vyksta)

• Nors mokymai vadinosi Visual Practice Workshop, juos drąsiai galima pervadinti į How to Be a Better Human being Workshop;

• Būti savimi reikia drąsos ir nuolankumo - trust the thought that comes before the first thought, intuicijos įdarbinimas;

• Mažiau yra daugiau – fiksavimo metu paprastos, ryškios ir matomos linijos perduoda daug daugiau nei smulkiai pripieštas lapas;

• Mūsų piešiniais užfiksuotos akimirkos natūraliai kviečia pokalbiui ir diskusijai, žadina žmogišką smalsumą;

• Visa ko pagrindas (o ypač grafinio fiksavimo ir fasilitavimo, santykių kūrimo) visų pirma yra klausymasis.

Paprasta? Tikrai taip. Tiek pat akivaizdi kaip ir antroji drown-proofing pamoka apie mūsų kūno fiziologiją. Bet taip jau dažniausiai ir būna, jog mokaisi, mokaisi, o suvokimo metu grįžti prie tų pačių dalykų. Tik pats jau būni kitoks, pasikeitęs.

Besikeičianti,

Aušrinė.